Psichologinis konsultavimas ir psichoterapija

Dažnai žmogui, ketinančiam kreiptis į psichologą, kyla įvairių klausimų apie psichologinę pagalbą, jos trukmę, pagalbos būdus ir pan. Gali būti neaišku, ko tikėtis iš specialisto ir kokiu būdu sau galima padėti. Taigi, toliau pabandysiu glaustai aprašyti, kas yra psichologinis konsultavimas, psichoterapija ir kuo išsiskiria egzistencinė terapija iš kitų psichoterapijos krypčių.

Psichologinis konsultavimas orientuojasi į konkrečių problemų sprendimą. Tikslas – sustiprinti kliento sugebėjimą įveikti sunkumus. Trukmė priklauso nuo konkretaus žmogaus poreikių ir galimybių, bet paprastai trunka nuo 10 iki 20 susitikimų.

Psichoterapija – ilgalaikis darbas siekiant giluminių pokyčių. Psichoterapijos metu siekiama geresnio savęs supratimo, šalinamos augimo kliūtys, perdirbama trauminė patirtis, atskleidžiamos potencialios žmogaus galimybės. Psichoterapijos tikslas – pagerinti kliento gyvenimo kokybę. Trukmė: nuo pusmečio iki metų ar ilgiau.

Ko Jums tikėtis iš psichoterapeuto? Ateidami su savo skausmu galite tikėtis nuoširdaus priėmimo ir konfidencialumo. Čia Jūsų nevertins moraliniais kriterijais. Jūs ateinate tam, kad geriau suprastumėte save, atsakytumėte į sau svarbius klausimus. Nereikėtų tikėtis iš specialisto konkrečių patarimų, nes psichologo užduotis padėti Jums atskleisti problemų šaknis, o pasirinkimas, kaip elgtis su nauju savo sunkumų matymu, yra Jūsų teisė ir laisvė.

Iš kliento psichoterapijoje tikimasi aktyvaus dalyvavimo ir atvirumo. Psichologas, skirtingai nei kitų sričių profesionalai, už Jus darbo neatliks, t.y. neišgis. Jis gali būti šalia, Jus paremti, su Jumis sirgti, kartu ieškoti kelių, dalintis savo matymu bei žiniomis.

Labai svarbu ne tik ką žmogus galvoja apie savo gyvenimą, bet ir kaip jį patiria, ką jaučia. Jausmams psichoterapijoje skiriamas ypatingas dėmesys, nes būtent jausmai yra kelrodis, padedantis susigaudyti, kas konkrečiam žmogui yra svarbu ir kur labiausiai skauda. Kasdieniame gyvenime jausmai dažnai būna nepelnytai nuvertinami. Mąstymas, logika, sveikas protas atrodo kur kas svarbesni. Psichoterapijoje viskas yra atvirkščiai.

Mūsų gyvenime vis aštriau iškyla tikro santykio ir dialogo poreikis. Dažnai išgyvenama vienatvė ir vienišumas tarp žmonių. Dialogas čia suprantamas kaip lygiaverčių partnerių susitikimas, nesiekiant vienam kitą keisti, bet su pagarba priimti kitą žmogų ir dalintis savo patirtimi. Paradoksaliai tikras nuoširdus dialogas nepalieka žmogaus abejingo ir keičia mus, t.y. drąsina, stiprina, augina.

Apie egzistencinę terapiją

Žmogus egzistencinėje terapijoje matomas kaip nuolat besikeičiantis, kaip esantis tapsmo procese. Kliento praeities patirtis nėra vertinama kaip statiška, besikeisdamas žmogus gali kitaip pažvelgti į savo praeitį ir ši patirtis tokiu būdu kinta.

Šios terapijos tikslas yra didesnis žmogaus autentiškumas ir kūrybiškumas, o ne žmogaus prisitaikymas prie pasaulio siekiant atitikti visuomenės lūkesčius. Tam reikalingas asmeninių vertybių ir tikslų ištyrimas. Siekiama, jog klientas geriau įsisąmonintų savo vertybes, kad atsižvelgdamas į jas galėtų kurti savo gyvenimą.

Egzistencinėje terapijoje siekiama ne tiek susiaurinti ir paaiškinti, kiek išplėsti kliento suvokimą. Priežastinių ryšių ieškojimas čia nėra itin svarbus, labiau domimasi konkretaus žmogaus gyvenimo procesu. Ne visada prasminga gilintis į kliento praeities patirtis, o kartais ypač svarbu sustoti ir pajusti save dabarties momente. Ar dažnai klausiame savęs: ką aš dabar išgyvenu, ko aš dabar noriu, ko man šią akimirką trūksta?

Egzistencinėje terapijoje siekiama ne tiek susiaurinti ir paaiškinti, kiek išplėsti kliento suvokimą. Priežastinių ryšių ieškojimas čia nėra itin svarbus, labiau domimasi konkretaus žmogaus gyvenimo procesu. Ne visada prasminga gilintis į kliento praeities patirtis, o kartais ypač svarbu sustoti ir pajusti save dabarties momente. Ar dažnai klausiame savęs: ką aš dabar išgyvenu, ko aš dabar noriu, ko man šią akimirką trūksta?

Egzistencinė terapija iš vienos pusės yra nurodanti ribas, tačiau iš kitos pusės – atskleidžianti galimybes. Konkretaus žmogaus galimybės nėra beribės: mus riboja asmeniniai, socialiniai, kultūriniai ir kt. apribojimai. Tokiu būdu terapijoje rūpinamasi tuo, kad žmogus atsisakytų gyvenimo iliuzijų pasaulyje. Siekiama kuo didesnio kliento sąmoningumo. Kita vertus, egzistencinė terapija rūpinasi kliento galimybėmis gyventi toje ribotoje laisvėje, nekuriant sau dirbtinių kliūčių, nebėgant nuo laisvės.

Kiekvienam žmogui svarbus yra gyvenimo prasmės klausimas. Kai jaučiame, kad gyvename prasmingą gyvenimą, prasmės klausimo paprastai nekeliame. Tačiau kai nematome savo egzistencijos prasmingumo, šis klausimas iškyla visu aštrumu. Egzistencinėje psichologijoje daug vietos skiriama prasmės temai.

Dideles galimybes egzistencinė terapija įgyja susidūrus su nepakeičiamomis ir neišsprendžiamomis gyvenimo situacijomis. Tokioje situacijoje įmanomas požiūrio į savo patirtį, santykio su nepakeičiama situacija keitimas. Kitaip tariant, pakylama į dvasinę sferą, kur galimi realūs pokyčiai nekintant objektyviai realybei. Religijos ir dvasinio gyvenimo svarbos pripažinimas terapijoje praplečia ne tik žmogaus supratimo, bet ir pagalbos galimybes.